#07. Kelias į perkamiausiųjų viršūnę ir atgal, arba Kaip mes gaminome bestselerį

Ši istorija nutiko pandemijos laikotarpiu, kai žmonės turėjo daug laiko ir skaitė, rašė daug knygų. Istorija apie tai, kaip geras redaktorius gali paversti knygą bestseleriu, tačiau, nesulaukęs leidėjo pagarbos ir įvertinimo, gali greitai sugrąžinti jį ten, iš kur ištraukė.

© Dan Barrett / Unsplash

Į mane kreipėsi žmogus, kadaise smarkiai susigadinęs reputaciją kaip knygų leidėjas. Prieš daug metų jis buvo išleidęs keletą bestselerių apie sveiką gyvenimo būdą, bet dėl prastos tekstų kokybės susilaukė pylos iš žiniasklaidos ir iš kalbos inspekcijų. Negana to, susipyko su leidybos partneriais ir ilgai bylinėjosi teismuose. Klasikinis „sudegusio“ verslininko portretas.

Pandemijos laikotarpiu jis nutarė atgimti – užsimojo išversti ir išleisti tarptautinį bestselerį apie finansus. Šį kartą norėjo viską daryti aukščiausiu lygiu, ieškojo patyrusio profesionalo. Susirado mane – aš ne tik redaguoju, bet ir verčiu, šiek tiek išmanau leidybos virtuvę.

Pirmiausia leidėjas man papasakojo apie nesąžiningus verslo partnerius, palikusius jį be cento kišenėje, paskui – apie paslaptingą merginą, pasiskolinusią ir negrąžinančią daug pinigų, apie brangiai kainuojančius teismus, kuriuose vis dar bylinėjasi, – ir man, žinoma, įsijungė „gailestingosios sesutės“ režimas: sutikau jam padėti kone pusvelčiui.

Per pusmetį kartu išvertėme ir suredagavome knygą apie finansus ir investicijas. Tiksliau, vertė jis, nors vertėju savęs nelaikė; aš kamšiau vertimo spragas ir redagavau. Knyga ir šiandien laikosi perkamiausiųjų sąrašuose, tiražas kartotas mažiausiai tris sykius. „Rekvizitai“ skelbia, kad leidėjas kasmet už ją susižeria beveik 30 tūkst. eurų. Visi knygą liaupsina, rekomenduoja, nesigirdi kalbų apie prastą vertimo kokybę, niekas jau neprisimena, kad ją išleido tas pats kadaise skandalingai pagarsėjęs leidėjas.

Atgimęs, naujos sėkmės įkvėptas verslininkas netrukus pasiūlė kartu išleisti dar vieną knygą, šįkart apie smegenų veiklą. Tačiau antrą kartą jam padėti atsisakiau. Kodėl? Todėl, kad man iki soties užteko patirties ir įspūdžių gaminant pirmąją knygą.

© Stephanie Leblanc / Unsplash

Artimųjų taryba

Darbas su šiuo leidėju man kainavo daug laiko, energijos ir kantrybės. Bendradarbiavimas prasidėjo nuo jo atvirai išreikšto nepasitikėjimo manimi, mat dirbau su kitais projektais ir vis nepradėjau dirbti jam. Jis nekantravo, atakavo skambučiais, mėgino taikyti psichologinį spaudimą pareikšdamas, kad turbūt padarė klaidą, pasirinkęs „redaktorę iš interneto“. (Hm, o kur kitur turėjo mane rasti?)

Dar nepradėjus dirbti pamažu aiškėjo, kad leidėjas nuolat konsultuojasi su savo artimaisiais, „nuneša“ jiems mudviejų pokalbius, paskui „parneša“ jų nuomonę man; jei kuo nors suabejodavau, visiškai rimtai siūlydavo paklausti jo mamos, tetos ar dėdės. Tai glumino. Tada dar nežinojau, kokia didelė jo palaikytojų komanda stebi šį projektą... ir mane.

Jis mane įspėjo, kad išverstą tekstą duos patikrinti draugui bankininkui-investuotojui, – juk knyga apie finansus. Na gerai, tokio specialisto įsikišimas suprantamas. Bet kai pamažu į projektą aktyviai įsitraukė visokios psichologės, žmogiškųjų išteklių valdovės – motyvuojant, kad jos yra jo vaikystės, kiemo, suolo ir dar nežinia kokio baldo draugės, – ir ėmė kapstyti mano sutvarkytus tekstus, tai labiau trukdė, nei padėjo.

Knygos tekstas nebuvo toks sudėtingas, kad man būtų reikėję pagalbos ar priežiūros, o ir tų psichologių santykis su finansais, esu tikra, niekuo nebuvo pranašesnis už manąjį – visi žmonės lygiai taip pat gauna, skaičiuoja, leidžia pinigus. Vienintelis jų pranašumas – jis jomis pasitikėjo. Jos turėdavo man klausimų dėl kokio nors žodžio ar kablelio, ir aš, nustūmusi kitus darbus, pavyzdingai kaip mokinukė raštu atsakinėjau. (Dabar nė už ką to nedaryčiau.)

Tai žemino mano profesinį orumą ir gaišino laiką – kol failai suvaikščiodavo tarp visų „suinteresuotų“ pusių, radosi ir įtampos, ir nuovargio, ir painiavos. Tačiau leidėjas tame chaose jautėsi stebėtinai gerai. Pamažėl supratau, kad jo draugės ir draugai buvo atsakingi už mano tiesioginio darbo tikrinimą, o jo šeima analizavo mano komunikaciją ir konsultavo, ar manimi vis dar galima pasitikėti. Artimųjų nuomonė jam buvo tokia svarbi, kad laukdamas jų atsakymų net sustabdė knygos spausdinimą, nors spaustuvėje jau buvo užsakytas laikas.

© Pete F / Unsplash

Maži įdomūs atradimai

Leidėjas iš manęs tikėjosi aukštos kultūros („juk lituanistai kultūringi žmonės?“), o pats veikė pagal laukines taisykles. Kartą pokalbio metu taip riebiai nusikeikė, kad iš nuostabos atitraukiau telefoną nuo ausies, akimirką pasiryžusi padėti ragelį visiems laikams. Paskui jis atsiprašė, bet mintyse kryžiuką jau buvau padėjusi.

Iš pradžių mėginau sau aiškinti jo elgesį: kilęs iš mažo miestelio, nepažįsta šiuolaikinio biuro kultūros, neturėjęs vadovo pavyzdžio, todėl bendravimo maniera laukinė, nežabota. Turbūt provincijoje profesionalo žodis nieko nereiškia – svarbiausia, ką pasakys giminės, savi, pažįstami nuo mažų dienų. O pavartodamas necenzūrinę leksiką galbūt mėgino išreikšti familiarumą – mudu taip šauniai darbuojamės, kad jau galime nusimesti mandagumo kaukes, vienas kito nesivaržyti.

Padariau sau įdomų atradimą: mažų miestelių žmonės „mąsto“ mažesnėmis sumomis. Aptariant finansus, ta pati suma man atrodydavo maža, o jam – kosmiškai didelė. Kai už pakartotinį rankraščio skaitymą pasisiūlė „dosniai“ sumokėti 50 eurų, mintyse pavarčiau akis ir atsisakiau. O vėliau, kai raškė sėkmės vaisius, nustebinau jį, pasakydama, kad kartojant bestselerio tiražą būtų teisinga išmokėti papildomą honorarą – pasidalinti sėkme su tais, kurie dirbo.

Pamažu ėmiau suprasti, kad ir tie pirmieji, skandalingieji jo bestseleriai prieš daug metų buvo kepami panašiu būdu, įtraukiant smėlio dėžės draugus, pasitariant su tetomis ir dėdėmis. O tie „blogieji“ leidybos partneriai, apie kuriuos jis man iš pradžių pasakojo, gal visai nebuvo niekšai. Stabdis ir kliūtis buvo jis pats.

Ko gero, jie irgi neapsikentė impulsyvaus, amžinai su giminėmis besikonsultuojančio kolegos, chaotiškų jo darbo metodų ir mėgino išprašyti jį iš verslo. Merginai, kuri neva pasisavino jo pinigus, greičiausiai su malonumu mokėjo pats (pirko jos palankumą), o santykiams nutrūkus pareikalavo viską grąžinti (tokie liepia atiduoti visas dovanas, visus pirkinius iki batų raištelių) ir neleido jai ramiai gyventi, tampydamas po teismus. Darėsi aišku, kad tie partneriai ir mergina man papasakotų visai kitas įvykių versijas.

Atgal į rūsį

Taigi, kai po mūsų finansinės knygos sėkmės ėmė planuoti naują bestselerį ir paklausė, ar sutikčiau versti ir redaguoti knygą apie smegenų veiklą, iškėliau dvi sąlygas. Pirma, kadangi mano padedamas iš pirmosios knygos gerai uždirbo, susitvarkė finansus, susigrąžino rimto leidėjo reputaciją, o aš jam talkindama turėjau finansinį nuostolį, už naują projektą jis man mokės tris kartus daugiau. Antra, jokie vaikystės draugai, klasiokai, giminės ir artimieji į darbą nesikiš.

Buvau tikra, kad mano reikalavimai pagrįsti, mano pagalbą jis vertina, todėl su viskuo sutiks – taip, tu verta prašomos sumos, taip, dabar aš tavim pasitikiu, taip, šį kartą projektui tiek daug „auklių“ nereikės, tik dirbkime kartu! Tačiau, mano nuostabai, jis pareiškė, kad artimųjų pagalbos neatsisakys. Jie vėl dalyvaus procese, jis vėl su jais konsultuosis.

Man tai prilygo žiniai apie sprendimą grįžti į rūsį, iš kurio jam ką tik padėjau išlipti. Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis yra aprašęs atvejį, kai Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai nepasinaudojo netikėtai pasitaikiusia proga ištrūkti iš mirties stovyklos ir patys savo noru grįžo kalėti toliau. Todėl, kad gyventi laisvėje, civilizacijoje jie nebemokėjo. Laisvė jiems jau buvo svetima, Aušvicas – saugus ir suprantamas.

Leidėjo sprendimas toliau leisti knygas kiekviename žingsnyje konsultuojantis su draugais ir giminėmis, rizikuojant atstumti profesionalią pagalbą, labai priminė tų nelaimingų kalinių pasirinkimą grįžti atgal. Savaip jį net supratau, bet neslėpdama ironijos paklausiau, ar tie patys draugai, ypač tos psichologės ir žmonių reikalų specialistės, kurios nepaprastai išmano finansus, dar išmano ir smegenų veiklą?

Leidėjas didžiai nusistebėjo mano užsiprašyta suma (nors ji nesiekė nė tūkstančio eurų) ir paprašė paskaičiuoti, „už ką čia tiek būtų“. Pamaniau, kad tuoj užtrauks seną dainelę apie savo tuščias kišenes.

Tada supratau: jis taip elgiasi visada. Pirmą kartą į mane kreipdamasis, ko gero, pinigų turėjo. Juk visus tuos metus iš kažko gyveno, bylinėjosi teismuose, mokėjo advokatei, dovanojo dovanas merginai, vairavo automobilį, keliavo. Kai kurie žmonės, jei reikia, moka apsimesti vargšais, kad kiti apie juos šokinėtų ir teiktų jiems paslaugas už ačiū. Draugai ir artimieji viską metę skubėjo jam į pagalbą ne todėl, kad yra finansų ekspertai, o todėl, kad neturėjo kitos išeities, – jis visada elgiasi kaip bejėgis vaikas, kuriam sunku atsakyti. Man verkšleno, kad neturi pinigų ir kad jį kiti apgavo, o draugams turbūt skundėsi, kad ta redaktorė „neaiški“, „iš interneto“. Atbėkite, padėkite, nepasitikiu, nepalikite manęs vieno.

Tad mūsų keliai išsiskyrė. Išleido knygą apie smegenis be manęs. Silpnas vertimas ir puokštė gramatinių klaidų. Bestseleriu ji netapo, atsiliepimų – jokių, tik vienas, aiškiai draugo parašytas. Leidybos veikla sustojo. Nesu tikra, ar leidėjas suprato, kad pirmos knygos sėkmė – ne bičiulių ar giminių, o profesionalios redaktorės nuopelnas. Leisti klasiokėms arogantiškai kapstyti redaktorės sutvarkytą tekstą yra viena, o jai pasitraukus lipdyti tekstą pačioms – pasirodo, visai kas kita.

Gaila, kad psichologėms, žmogiškųjų išteklių specialistėms neatėjo galvą pasitraukti, pasakyti: „Tavo redaktorė puiki, dirbk su ja, tau mūsų pagalbos čia nereikia.“ Gal ne tokios jau profesionalės? O gal šis žmogus sugeba net savo profesionaliuosius draugus priversti elgtis neprofesionaliai. Ir net truputį keista, kad po visko nesibylinėjome teismuose.

Užtat dabar žinau, su kokiu klientu ar užsakovu negalima turėti reikalų.

1. Prašo paslaugos ir užsimena, kad turi finansinių problemų, negali sumokėti. (Niekas niekada nesikreipia neturėdamas pinigų.)

2. Pradeda nuo istorijos, kaip kiti žmonės jį apgavo. (Vieną dieną apgaviku pavadins jus.)

3. Jūsų vertybės ir supratimas apie darbo etiką pernelyg skiriasi. (Svarbiausia – tetos Zitos nuomonė.)

Maniau, padėsiu šiam leidėjui atsitiesti po praeities nesėkmių, parodysiu, kaip dirbama, pakelsiu jį į aukštesnį lygmenį. Norėjau tapti virsmo „prieš“ ir „po“ liudininke, jausti, kad prisidėjau prie jo pažangos ir buvau deramai įvertinta. Man tai būtų buvęs didelis moralinis atlyginimas. Tačiau po visko žmogus pasirinko grįžti į saviveiklą, pirmykščius bendruomeninius santykius, toliau puoselėti „verslininko, kuriam nesiseka, visi išduoda“, įvaizdį ir gyvuoti iš artimųjų atjautos.

Ir dar supratau, kad choleriškiems asmenims dirbti aukštu lygiu paprasčiausiai nekomfortiška. Jie geriau veikia streso, chaoso ir griūties sąlygomis. Samdo specialistus ir iškart jais nepasitiki. Kai darbas vyksta sklandžiai, jiems atrodo, kad kažkas negerai. Jie ima drumsti tvarką, elgiasi neprognozuojamai, įtraukia pašalinius asmenis ir varo į neviltį profesionalus.

Tad jei jūs, redaktoriai, nešiojate „gailestingojo galbėtojo“ geną ir ketinate bendradarbiauti su tokiais impulsyviais užsakovais ar klientais, gerai pagalvokite, ar jums to reikia. Kai kurie žmonės gelbėjimo procesu mėgaujasi, bet būti išgelbėti visai netrokšta.